priešpaskutinė

kažkaip keistai atėjo tokia diena greit. na, kad vėl sėdžiu, kaip anksčiau truputį, tik, kad jau nebe 2008 ir ne 16 metų. nebe taip aiškiai ir jaučiu tą norą dalintis savo džiaugsmu, kad sniego daug ir, kad balta, kad draugų yra, nors ir ne visi, kad, švelniai pasakius, esu dėjus ant kai kurių siutinančiai kvailų dalykų, kad truputį turiu dėl ko jaudintis vakarais prieš sulaukiant "saldžių:)", kad jau visiškai nebesvarbu su treningais ar su džinsais, kad teko suprast, jog ta aplinka, į kurią buvau nuklydus gana ilgam, nėra nė kuo prašmatnesnė už dabartinę, nes jie irgi atsisveikina apsikabindami, gal net ir geriau - yra kur kas juokingesni ir malonesni pasimatymams.
Oh tell me you love me
Come back and haunt me
Oh and I rush to the start

Nobody said it was easy
No one ever said it would be so hard
net dingo tas noras pafeizbukint nuotraukas tūso, kad pamatytų. gal jau suaugstu. gal. bet tai visiškai nepadeda man kambarių tvarkymo atžvilgiu, tarp kitko. radau tai, su kuo bus ir mano ateitis. o kodėl ne? užteks vaikytis ten kažkokių "adialų", kad neva turėčiau tvarkingą gyvenimą. nereikės nė to. bus ir vestuvės, bus ir gėlės su pamergėm, bus piršliai ir didelis tortas, po to namukas/butukas, kiek pykčių, o kai pradėsim laukti - susilauksim, naiviai, bet užteko tų nežemiškų svajonių ir kvailo maksimalizmo, užteks nosytės ir garbanotų plaukų, nes tikiu, kad pasiliksi, o tai ir leidžia toliau sapnuot ir vakarais išeit žaist uno ir uostinėt braškinius dūmus.
NAUJŲ METŲ DIENĄ JĄ PUOŠ MOKINIAI.